PAGONYBĖ


The Oksford Dictionary žodžio „pagonis” kilmę apibrėžia taip: from Latin paganus – villager. Villager, išvertus iš anglų kalbos, reiškia kaimo gyventojas, kaimietis (provincialas). Vadinasi, pradinis šio žodžio vartojimas apibūdindavo tuos, kurie nėra miesto, centro gyventojai, o yra kažko pakraštys. Vėliau žodis pagonis persikėlė į kitą, tikybinę – religinę, erdvę ir ėmė reikšti netikėlius, neapsišvietusius, „nemadingus” žmones, kurie nesivadovauja tuo, kuo priimta vadovautis sostinėje, mieste ar nėra kažkokios grupės, skleidžiančios madingą tikybinę – religinę srovę šalininkais.


Tokių reiškinių yra daug – Anglijos Karališkajame dvare savo laiku buvo priimta kalbėti prancūzų kalba, nes manyta, kad anglų kalba skirta tik valstiečiams – todėl dabartinėje anglų kalboje tikrų angliškų žodžių yra tik apie 20%, kiti per prancūzų kalbą atėję iš svetur (vien lotyniški žodžiai dabartinėje anglų kalboje sudaro apie 50% visų žodžių). Carinės Rusijos aukštuomenė bendraudavo irgi tik prancūziškai, kai tuo tarpu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didikai kalbėdavo lenkiškai. Tik Lietuvoje ši „mada” padėjo kaimiečių lietuvių kalbai išlikti mažai pakitusiai, o Anglijoje tikroji, senoji anglų kalba beveik išnyko ir dabar, kada kai kurie kalbininkai ar šiaip šviesuoliai siūlo lygiuotis į anglų kalbą, nebijant svetimybių, būtų labai pravartu pasidomėti, kokį poveikį yra padaręs toks požiūris anglų kalbai ir tik po to imti jį taikyti ir lietuvių kalbai.


Dabartiniu laiku, toks skirstymas į geresnius ir kraštinius (madų diktatorius ir „pagonis”) irgi yra pastebimas – gera yra tai, kas ateina iš svetur, o tai, kas yra lietuviška – nevertinga ir nesektina. Kiekvieną kartą, kai pasijaučiam mažesni už didįjį pasaulį, kai suprantame, kad esame nevisaverčiai su savo savastimi ir esame ne tokie kieti, gražūs, verti meilės ir pagarbos kaip kažkas kitas – ar kalbėtume apie atskirą žmogų ar apie tautą – prisipažįstame, kad esame pakraštys, kaimiečiai, „pagonys”, tuomet imame taisyti šią padėtį apsivilkdami Nike, o ne Audimą, imame žegnotis, užuot pasisodinę ąžuolų giraitę, kur nueitume pasisemti išminties ir pabendrauti su protėvių bei gamtos dvasiomis – važiuojame mokytis į užsienį ir valgome iš užsienio atėjusius, nors ir nesveikus, bet „nepagoniškus” McDonald‘s, Coca Cola, Mars maisto gaminius.


Tuo noriu pasakyti, kad tapę krikščionimis, tapome, kažkieno provincija – tapome tikrais provincialais kaimiečiais. Garbindami svetimą, o ne siekdami suprasti, įsigilinti į savo, tampame pakraščio gyventojais. Nors skamba keistai, bet tapę krikščionimis, tapome pagonimis – iki tol buvome patys sau visa ko atskaitos tašku.


Orus žmogus žino, kad gimstant gamta jam davė viską, savyje gali rasti atsakymus į visus klausimus – su tokiu požiūriu šis žmogus tampa pasaulio viduriu, o visa kita tampa pakraščiu. Lietuvos šviesuomenė, sugrįžusi iš vienos „pagonybės” į savastį – atsisakiusi XIX amžiuje lenkų kalbos, turėtų priimti naujus iššūkius ir XXI amžiuje – laikas atsisakyti krikščioniškosios „pagonybės” ir pasaulėžiūroje.


Mielieji, kiekvienas laikmetis reikalauja žengti nepatogų, bet būtiną žingsnį tautos išgyvenimui. Daugumai šviesuomenės tai sunku pripažinti, bet kažkur gilumoje žinome, kad krikščionybė Lietuvoje, tai tas pats, kaip ta lenkų kalba, kuria mūsų bajorai kelis šimtus metų kalbėjo ir todėl jautėsi vertesni už paprastą Lietuvos valstietį. Lenkų kalbos atsisakėme. Dabar eikime toliau. Laikas grįžti į namus. Lietuva mūsų namai. Mūsų kalba – lietuvių kalba. Mūsų šventykla – ąžuolynas. Mes esame tie, kurie garbina gamtą, nes mes patys esame gamta.


Mes vėl galime būti GAMČIAIS.


2011-03-21 Linkalnis (Lincoln, UK)


Daugvardas Noreikis