KUR TIE SODAI?


Kiaulės koją apsižioję,

Ant kalno lietuviai atjoję,

Cigaretes rūko, alų gurkšnoja,

Ant valdžios, ant Dievo burnoja.


Nusipirksiu kietą vežimą,

Daug arklių pakinkysiu – lai žino,

Kad gudresnį, miklesnį, svarbesnį,

Rast sunku už šį mūsų kaimo vaikiną.


Na ir kas, kad mano vardas lotyniškas,

Pavardė rusiška arba vokiška,

Aukštai iškėlęs rūkytą kiaulės koją,

Esu lietuvių lietuvis lig pat pirštų kojų.


Duokit pinigų tik daugiau,

Mes meną sukursim,

Menininkai sako,

Parkritę ant bažnyčios tako.


Mūsų menas, kaip plaštakė –

Šiandien skris, rytoj kris.

Betgi toks gyvenimas – 

Nieko nėra amžino.


Lietuva? – Tai tik pavadinimas,

Vietos kurioje vyksta vaidinimas.

Patrypčiosim ant šios scenos, pariaugėsim,

Kiaulės koją, svarbu, už tai gausim – pavalgysim.


Lietuva mūsų visų tėvynė.

Mums priklauso, darykime su ja ką noriva,

Juk protėviai ją taip mylėjo ir gynė,

Kad mes turėtume kur pasiusioti va.


Miškus iškirskime – parduokime,

Vaikus po pasaulį išsijokime,

Už ką auksiną, kad ir kraujuotą,

Dar gauti galime – pagalvokime.


Svarbu, savo vaikus užauginti, 

Na ir kas, kad kūnas be dvasios,

Užtat, kokios kelnės gražios,

Ne maironiškos, bet amerikoniškos.


Angliškai dainuojame, rusiškai keikiamės,

Įmones visokiais keistais vardais vadiname,

Ieškome naujų būdų, kaip Saulei nusilenkti,

Kaip savo Lietuvą į Gaublį įmakaluoti.


O kur tie sodai?

Kur kalba spindinti?

Kur gamtos meilė,

Žmogų gimdanti?


Kur tautos dvasios, anapusinės,

Balsas išgirstas ir prisimintas?

Akis pravėręs, sielą suvirpinęs

Į savo širdį giliai patalpintas?


Kiekvienam teko šitą patirti.

Tik dabar nepriimta gyvent pagal širdį.

O juk tiktai ji gali padovanoti viltį –

Išvalyti kelią į savo asmeninę rimtį.



2020-05-05 Arklėnai

Daugvardas Noreikis